Nekonkuravimo susitarimu vadinamas darbuotojo įsipareigojimas tam tikrą laikotarpį po darbo sutarties nutraukimo nekonkuruoti su darbdaviu. Kitaip tariant tai yra lojalumo priesaika darbdaviui, taikoma nutrūkus darbo santykiams. Tokie susitarimai gali būti pasirašomi siekiant apsaugoti bendrovės konfidencialią informaciją (know-how, klientų sąrašus, įmonės veiklos planus ir pan. ir t.t.) ir užkirsti kelią darbuotojui verstis tapačia veikla ar dalyvauti konkurentų veikloje, taip padarant žalą buvusiam darbdaviui. Kuo atsakingesnę poziciją užima darbuotojas, kuo daugiau jis bendrauja su bendrovės partneriais ir klientais, tuo konkurencijos rizika yra aukštesnė.
Šiame straipsnyje apžvelgime šių susitarimų reglamentavimą, reikalavimus jiems bei galimas tokių susitarimų nesilaikymo pasekmes.
Nekonkuravimo susitarimų reglamentavimas
Lietuvos teisės aktai detaliai nereglamentuoja nekonkuravimo susitarimų, tačiau jie nėra uždrausti. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 95 str. 4 dalis suteikia galimybę šalims sulygti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų. Teismų praktikoje pažymėta, kad šis susitarimas vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris, nepaisant to, kad jis gali būti sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas.
Taigi, nekonkuravimo susitarimas gali būti įtraukiamas į darbo sutartį arba pasirašomas kaip atskiras dokumentas. Dėl nekonkuravimo sąlygos galima sutarti su darbuotoju tiek darbo sutarties sudarymo, tiek vykdymo, tiek nutraukimo metu.
Reikalavimai nekonkuravimo susitarimui
Nekonkuravimo sąlygos pasirašymas darbuotojui reiškia savanorišką teisės dirbti apribojimą. Dėl to tokių susitarimų sudarymui yra taikoma visa eilė teisėtumo kriterijų. Siekiant apriboti darbuotojo teisę konkuruoti su darbdaviu reikia rasti balansą tarp teisėtų darbdavio interesų apsaugos ir darbuotojo suvaržymo verstis jo profesine veikla. Visų pirma reikėtų nustatyti, ar bendrovei naudinga apriboti darbuotojo konkuravimo galimybę, atsižvelgiant į tai, kokias funkcijas bendrovėje atlieka darbuotojas ir ar jo nelojalumas bendrovei gali padaryti realios žalos.
Kad nekonkuravimo susitarimas būtų teisėtas, jis privalo atitikti šias sąlygas:
1. Draudimas konkuruoti turi būti aiškus ir konkretus.
Konkuravimu laikomas darbuotojo įsidarbinimas konkuruojančioje įmonėje, konkuruojančios įmonės įsteigimas, vertimasis analogiško pobūdžio individualia veikla ir pan. Patartina aiškiai nurodyti, koks veikimas laikomas nekonkuravimo sąlygos pažeidimu, t.y. kokiame sektoriuje, konkrečiose įmonėse, pareigose ir pan. darbuotojui draudžiama dirbti.
2. Nekonkuravimo sąlyga turi būti apribota laike ir erdvėje.
Darbuotojo konkuravimo apribojimas turi būti terminuotas (pvz. 6- 18 mėnesiai). Patartina nurodyti ir geografinę apribojimo apimtį, pvz. darbuotojas negali konkuruoti Vilniaus mieste ar visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
3. Už nekonkuravimą turi būti teisingai atlyginta.
Už tai, kad darbuotojas neužsiimtų veikla, atnešančia jam pajamų, jam turi būti mokama kompensacija, kuri nustatoma nekonkuravimo susitarime jo pasirašymo metu. Paprastai kompensacijos dydis yra apibrėžiamas atsižvelgiant į darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį (pvz. 30 –50 procentų VDU). Prievolės mokėti kompensaciją negalima apriboti atsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu ir dėl kokios priežasties nutraukti darbo santykiai su darbuotoju.
Nekonkuravimo susitarimo teisinės pasekmės
Darbuotojas, pažeidęs nekonkuravimo susitarimą, netenka teisės į kompensaciją už konkuravimo ribojimą, taip pat privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą. Nekonkuravimo susitarime galima nustatyti, kokia suma laikoma šalių minimaliais nuostoliais dėl tokio susitarimo pažeidimo (tokia suma gali priklausyti nuo darbuotojo einamų pareigų bendrovėje ir jo darbo specifikos). Nekonkuravimo susitarimą reikėtų skirti nuo kitų teisinių instrumentų, skirtų apsaugoti darbdavio interesus nuo nesąžiningo darbuotojo: draudimo skleisti konfidencialią informaciją ir pan. Be abejo, bendrovė, kurios teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo, padarytos žalos atlyginimo (Konkurencijos įstatymo 17 str. 1 d.). Tačiau teisme žymiai paprasčiau įrodyti nekonkuravimo susitarimo pažeidimą negu žalą, padarytą Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimu.
Pažymėtina, kad bendrovė turi teisę pasirinkti ir nebetaikyti susitarimo dėl nekonkuravimo ir nemokėti kompensacijų darbuotojui, o darbuotojas tokiu atveju tampa laisvas pasirinkti savo veiklą ar darbą ir jam netaikoma jokių suvaržymų. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, susitarimas dėl nekonkuravimo sudarytas darbdavio naudai, kurio jis gali bet kada atsisakyti.
Taigi, nekonkuravimo susitarimai gali būti efektyvi priemonė, apsauganti bendrovę nuo nelojalių darbuotojų nesąžiningos praktikos, tačiau derėtų šiuo institutu nepiktnaudžiauti, tinkamai įvertinant, ar toks susitarimas pernelyg neriboja darbuotojo teisės į darbą ir ar visuomet tokio susitarimo įgyvendinimas bendrovei finansiškai naudingas.