Susidūrus su laikinais finansiniais sunkumais, netekus užsakymų ar dėl kitų priežasčių įstatymų leidėjas suteikė galimybę darbdaviui neatleisti laikinai nereikalingų darbuotojų, o tokiu atveju paskelbti prastovą ne dėl darbuotojo kaltės. Tai yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.) (Darbo kodekso 122 straipsnio 1 dalis).
Prastovos metu pirmiausia darbdavys privalo siūlyti darbuotojui darbą, atitinkantį jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, jeigu tokio darbo nėra – bet kokį kitą darbą. Tokiu atveju darbuotojui raštiškai sutikus, jis gali būti perkeltas į kitą darbą neatsižvelgiant į jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją. Darbdavys, nuspręsdamas, ar pasiūlyti kitą darbą darbuotojui, turi šį klausimą suderinti su darbuotoju, ištirti jo kvalifikacinius gebėjimus ir taip nesuvaržyti jo laisvės pasirinkti darbą, t.y. darbdavys negali prisiskirti sau teisės nuspręsti, kad nėra darbo pagal prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, ir nuspręsti esamo darbo darbuotojui nesiūlyti.
Pastovos paskelbimo tvarka
Prastova paskelbiama įmonės vadovo įsakymu, su kuriuo darbuotojai privalo būti supažindinami pasirašytinai. Įsakyme privalo būti nurodyta prastovos paskelbimo priežastis, prastovos terminas (jeigu įmanoma tiksliai nurodyti, jeigu ne – iki atskiro įsakymo paskelbimo), pareigos darbuotojams prastovos metu (buvimo įmonėje laikas, registravimosi tvarka, darbuotojo prievolė būti pasiekiamam ir atvykti į darbo vietą pareikalavus ir pan.), apmokėjimo už prastovą dydis.
Prastovos nutraukimas
Teisės aktais nėra apribotas prastovos terminas. Kai atnaujinamas darbas, darbuotojas yra atšaukiamas iš prastovos ir pradeda vykdyti savo darbines funkcijas.
Darbdaviui ekonominiu požiūriu nėra naudinga ilgą laiką laikyti darbuotoją prastovoje. Tokiu atveju bendrovė gali pasinaudoti DK 129 straipsniu: panaikinti darbuotojo pareigybę ir jį atleisti iš užimamų pareigų išmokant išeitinę išmoką. Išmokos dydis priklausytų nuo darbuotojo išdirbto laiko bendrovėje.
Pats darbuotojas, esantis prastovoje, taip pat gali pateikti prašymą atleisti iš darbo. Jeigu prastova tęsiasi ilgiau negu 30 dienų iš eilės arba sudaro daugiau kaip 60 dienų per paskutiniuosius dvylika mėnesių, darbuotojas prašymą gali pagrįsti DK 128 straipsniu. Šiuo atveju darbo sutartis nutrauktina nuo darbuotojo prašyme nurodytos datos, kuri turi būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo padavimo dienos. Tuo pagrindu nutraukus darbo sutartį, darbuotojui išmokama dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 140 str. 2 d.).
Apmokėjimas už prastovą
Darbo kodekse nustatytas mokėjimo už prastovos laiką reglamentavimas skatina darbdavį visų pirma nagrinėti darbuotojo perkėlimo į kitą darbą galimybes.
DK 195 straipsnio 1 dalis nustato bendrą apmokėjimo už prastovos laiką taisyklę: šis laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Toks apmokėjimas skiriamas, jeigu bendrovėje nėra kito darbo, kurį galėtų darbuotojas dirbti.
DK 195 str. straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbuotojui už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą, jeigu yra visos šios sąlygos:
– prastova paskelbta ne dėl darbuotojo kaltės,
– bendrovėje yra laisva darbo vieta, pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai,
– tokia vieta darbuotojui nepasiūloma.
Darbo kodekso 195 straipsnio 4 dalies pagrindu atlygis gali būti sumažintas iki 30 proc. Vyriausybės patvirtinto minimalaus valandinio atlygio, jeigu:
– prastova paskelbta ne dėl darbuotojo kaltės,
– bendrovėje yra laisva darbo vieta, atitinkanti darbuotojo profesiją, specialybę ar kvalifikaciją, o darbą jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai,
– ši darbo vieta darbuotojui pasiūloma,
– darbuotojas raštiškai atsisako dirbti.
Už buvimą prastovos metu darbo vietoje darbdavio reikalavimu darbuotojui mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą (195 str. 5 d.)
Atkreiptinas dėmesys, kad darbuotojui pasiūlius dirbti darbą, neatitinkantį jo specialybės ar kvalifikacijos, atlygis mokamas pagal Darbo kodekso 195 straipsnio 1 dalį.
Išmokos už priverstinę prastovą turi būti mokamos tais pačiais terminais ir tvarka, kaip ir darbo užmokestis. Kai darbuotojas nesutinka su prastovos apmokėjimo dydžiu ar tvarka, jis per tris mėnesius gali pateikti prašymą bendrovės darbo ginčų komisijai. Komisijos darbuotojui nepalankus sprendimas gali būti apskundžiamas apylinkės teismui.
Darbuotojo pareigos prastovos metu
Paskelbus prastovą darbuotojo ir darbdavio darbo sutartis nenutrūksta, todėl šalis sieja darbo sutarties teisiniai santykiai, sutarties šalys viena kitai turi tiek teisių, tiek pareigų, tik šalių santykiai dėl prastovos sąlyginai modifikuojasi. Kadangi darbuotojui mokama atlyginimo dalis, jis privalo laikytis darbdavio įsakymu dėl prastovos paskelbimo nustatytų vidaus tvarkos taisyklių. Pvz, jeigu darbuotojui paliekama teisė būti ne bendrovės teritorijoje, tačiau įsakymu dėl prastovos darbuotojas buvo įpareigotas kiekvieną darbo dieną registruotis bendrovės patalpose, už tokio reikalavimo nesilaikymą jis gali būti patrauktas drausminėn atsakomybėn.
Įmonės kolektyvinėje ar darbo sutartyje gali būti numatyti visiško neatvykimo į darbą prastovos metu atvejai (Darbo kodekso 195 str. 6 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad darbdavys vienašališkai tokio sprendimo priimti negali. Taip yra ginami darbuotojo interesai, užtikrinant jam galimybę gauti didesnį užmokestį ir prastovos metu.